A letter from Nov 05, 2025

Dear FutureMe, tikiuosi, skaitysi šį laišką su šypsena. Taip, rašau norėdama tave pasveikinti su dar vienais išgyventais metais. Išgyventais tikrąja to žodžio prasme. Juk tokiais emociniais kalneliais dardėjai... O pastovumas atrodė lyg nepasiekiama, po truputį tolstanti svaja. Pirmiausia atėjo Naujieji – kaip visada, pasitiko pilną tikslų ir troškimų, bet dar iki galo nepasiruošusią. Ta pati rutina, tie patys konfliktai ir įtampa namuose tarp tėvų, tos pačios probėgšmais patiriamos laimės ir džiaugsmo akimirkos. Tie patys vakarai prie serialų, užsinaktinėjant ir galvojant, o kokia čia prasmė visame tame. Tiesa, apsigynei magistrą ir atsiėmei diplomą – taigi, pastangos vėl atsipirko. Pavasarį pradėjai su didesniu dėmesiu sau. Įsitraukei į kelionę su sveikos gyvensenos specialiste, susidarei pirmuosius sveikos mitybos planus, kurių stengeisi laikytis – ir tikrai, stebiuosi, kaip iki šiol išlaikai valią ir neleidi sau grįžti prie visiško persivalgymo. Sportavai ir vis dar tebejudi – pirmiausia nuo paprastų pratimų, po to – ir jėgos pratimai, pamėgai jogą ir funkcines treniruotes Kalniečių ir Draugystės parkuose. O lapkričio 1 d. dar ir prasibėgai – pirmąkart savu noru, nors ir palengva. Nuo fizinių pastangų perėjai prie psichologinių pastangų – pradėjai lankytis ir vis dar tebesilankai pas psichologę, kuri tapo viena iš tavo pirmųjų atramų gyvenime, pirmųjų švyturių, vedančių į tunelio gale esančią šviesą. Išbandei EMDR terapiją, išpasakojai vaikystės traumas, patyrimus, tai, kas neramina ir kas jaudina. Tikiu, dar ilga kelionė laukia – daug nueita, bet dar daug verta išnarplioti, išsiaiškinti, įtikinti save, kad nebereikia taip dažnai tos kovinės „fight-or-flight“ parengties. Kad daugeliu atvejų saugu atsipalaiduoti, nusimesti tuos šarvus ir nebesaugoti savęs it pažeidžiamo minkštakūnio. Lankeisi ir pas kineziterapeutę – irgi dėl pratimų taisyklingumo. Džiaugiuosi ir didžiuojuosi tavimi, kad vis dar išlaikai rytinės mankštos įprotį – net ir tada, kai pasaulis, rodos, per sunkus pakelti gležnesniems pečiams. Štai – atėjo ir ruduo. Nuo rugsėjo pradėjai dirbti VDU bibliotekoje. Nedrąsūs pirmieji žingsniai, mintys, kad tau tiesiog labai pasisekė ir esi„underqualified“ savo pozicijai. Bet įsiliejimas į kolektyvą vyko visai natūraliai, tiesa, pradžioje prisibijojai prisileisti koleges, tačiau, laikui bėgant, pasijautei darbe saugiau nei namų aplinkoje. Keista, tiesa? Kolegėms gali lengviau papasakoti dalykus nei artimiesiems. Bet, manau, tai irgi savotiško proceso dalis. Kartu atradai ir S. Daukanto progimnazijos bendruomenę (gavai pasiūlymą paasistuoti su komunikacija bibliotekininkės pareigose iš KK Alumni klubo valdybos nario Donato, taigi, vėl stiprus networking'as sužaidė). Vis dar lieki VDU studentų kūrybinės grupės „Declamationes“ dalimi: negali taip lengvai pamiršti to, į ką sudėjai tiek daug savęs, savo pastangų, apskritai, kiek daug puikių žmonių ten atradai, kiek visko patyrei, sužinojai, išmokai, apskritai išsiugdei savyje kaip asmenybėje. Žaviuosi tavimi ir tavo atsiskleidimu, kaip išdrąsėjai kurdama video, kalbėdama prieš auditoriją, kaip vis labiau atsiveri kitiems, kurie aplink tave ir šalia tavęs. Gimtadienį pasitikai netradiciškai – 25-asis praėjo tarp sutartinių prie laužo Kleboniškio miške vakarojant tarp visiškai nepažįstamų žmonių (tiesa, po to išsiaiškinau, kad pažinojau šiek tiek L. Donskio bibliotekoje dirbusios Ingos sesę Dianą). Labai smagi ir nuoširdi bendruomenė, sutartines dainuojant tiesiog išlaisvėjai. Šimtąkart geriau nei koks nors kino filmas, tortas ir po to vėl įtampa, kol tėvai susiginčys ir eilinį kartą gimtadienis pasibaigs su pykčiais (bent jau dažniausiai). Reikia, žinoma, keisti tą šabloninį mąstymą, jei nori santykį su tėvais atkurti, bet ne taip jau ir lengva pamiršti tai, kas kartojasi daug metų, pripažinkim... Pastarieji keli mėnesiai pabudino tavyje ir norą mylėti. Supratai, kad vieno žmogaus tu tikrai taip lengvai neužmirši, net jei ir norėtum. Kiti šalia jo tarsi nublanksta, tampa nebe tokie svarbūs. Sako, širdžiai neįsakysi, ir aš dabar labiau suprantu, ką šis posakis reiškia. Iš tikrųjų – širdžiai neįsakysi. Jei norės, ji ir plaks tik dėl to vieno žmogaus, nepaisant to, kaip viskas dėliosis toliau. Ir daryk, ką nori, neužginčysi savų jausmų. Bet pamėto tave tais emociniais kalneliais. Ta nežinomybė, nei „taip“, nei „ne“, tave trikdo, žinau ir suprantu. Norisi suprasti abipusiškai, bet kartais tiesiog sunku pakelti – ypač kai esi jautresnis žmogus. Pripažink – tikrai nesitikėjai, kad simpatizuojanti tam žmogui prisipažinsi pati pirma. Dažniausiai galvojai, kad tai tau rašys tuos meilės laiškus, tau dovanos smulkmenas, rodys dėmesį – o įvyko visiškai priešingai. Tai tu pasislėpusi rašei tuos neišsiųstus laiškus, tai tu palikdavai šypsenėlę ant lipnaus lapelio užsakytoje knygoje, tai tu su virpesiu laukdavai, ar kažkas įvyks ir ar pagaliau bent truputį pasijusi arčiau jo. Na, toks jau gyvenimas. Bet viliuosi, kad neįsipainiosi / neįsipainiojai į ką nors, kas tave įskaudintų – juk taip ilgai mokeisi (ir vis dar mokaisi) pasitikėti tiek savimi, tiek tuo, kas tave supa. Viliuosi, kad ne tau vienai taip virpa širdis – o jei ir tik tau vienai, kad tave supa ir sups meilė, pagarba, atvirumas, tiesa ir teisingumas. Kad branginsi tuos, kurie šalia, o jie brangins tave lygiai su tokia pačia meile ir rūpesčiu, tik savaip parodydami. Ačiū tau, kad tu esi. Kad nepasiduodi, nepaisant to, kiek abejonių tave beužkluptų. Kad ir kiek kartų tu norėsi viską mesti ir sakyti „man jau gana“, prisimink, koks įvairus, spalvingas ir nuostabus gali būti gyvenimas. Ir tu turi teisę jausti viską, ir tik nuo tavęs priklauso, kaip norėsi nugyventi savo likusį gyvenimą, kokius sprendimus padarysi, ką pasirinksi ir ką priimsi. Tu turi vietą šiame pasaulyje, esi nuostabus žmogus ir puiki auganti specialistė. Didžiuojuosi tavimi visada, net ir tuomet, kai klysti, nepamiršk to. Tu verta būti vien todėl, kad gimei ir čia esi. Linkiu tau dar daugiau gražių akimirkų, pagaliau jaustis visavertei asmenybei, patirti gyvenimą visu jo pilnumu ir įvairumu, išdrįsti būti savimi (ir išlikti savimi) ir semti patirtis, įspūdžius rieškučiomis. Tu gali! Žinoma, nepamiršk visame tame ir pailsėti – atgausi jėgas ir vėl galėsi grįžti prie savų darbų. Iki susirašymų, mieloji :)