A letter from July 28th, 2018

Labas :) Taip, tai aš. Ta pati aš, kuri dabar visa tai skaito. Ar tu vis dar tokia švelni ir supratinga? Ar tu vis dar tokia jautri ir geraširdė? Tikiuosi, kad taip. Tai mano pačios pačiausios savybės, kurias aš šiuo metu labai branginu, nenorėčiau jų prarasti. Gal ką įsimylėjai? O gal jau išmokai mylėti save ir be kitų meilės? Viskas gerai, jei dar nespėjai - visada yra laiko. Žinai, aš stengiuosi. Kol kas labai menkai, bet aš bandau kažką keisti dėl tavęs. Visų pirma, bandau pamiršti JĮ. Taip, taip, tą patį, kurį manei esantį vienintelį. O gal JIS ir yra vienintelis? Labai abejoju, kažkur skaičiau, kad tai tik prisirišimas. Kalbant apie pastarąjį, ar tu dar tebeprisiriši prie žmonių? Nespaudžiu ir nesmerkiu tavęs, man tiesiog įdomu. Kažkaip keista viską užversti ant savęs ateityje, negu kad imtis ko nors dabar. Bet aš turiu vilčių, kad susiėmiau per šitiek metų. O jeigu ir ne - viskas gerai, neskubink savęs, būk sau švelni. Jei jau prakalbom apie visokias meilas, ar turėjau dar tokią meilę po Juozo? (Labai dvejojau, ar reikia jį minėti, nes galbūt dar nepraėjo viskas, galbūt tai užsitęsė labai ilgai, o aš tau dabar priminiau ir sutrukdžiau visą gyjimo procesą). AAAAAAAAAAAAAAAAAAAAAAAAAAAAAAAAAAA, tai žodžiu, gal tu įsimylėjai moterį? Gal tu įsimylėjai gyvenimą? Gal dabar kažką kuri? Kas tu? Kuo tu tapai? O gal dar tik tampi? O gal nebetiki jokiomis etiketėmis profesinėje strityje (ir ne tik) ir tiesiog esi? Nes aš dabar pasimetusi, aš tokia beprotiškai pasimetusi, tai man smalsu, ką pasirinkai. Ir svarbiausias klausimas iš visų - ar tu laiminga? Nes jei taip, aš tavimi (savimi) labai didžiuojuos. Man nesvarbu, kiek kartų susimovei, aš tave myliu. Kiek daug minčių!! Aš tiek daug noriu tau pasakyti/priminti, daugiausia tai klausimai, į kuriuos tu turbūt dar net nežinai atsakymo arba tavęs tai nebedomina/tau nebėra taip svarbu. Kaip matai, man dabar labai būdinga nekęsti savęs ir daug kitų emocinių rūpesčių, tad labai viliuosi, kad visa tai susitvarkė ateity. Kokie tau filmai patinka? Kas tau patinka? Iš visko. Iš visų spektrų. Muzikos, spalvų, drabužių, žmonių, vietų, arbatos/kavos skonių, patiekalų, batų.. Kaip stipriai tu pasikeitei? Gal labiau derėtų klausti, kaip stipriai pasikeičiau aš. Gal pasidarei tatūškę? Nors esu linkusi tuo abejoti, mano skonis labai dažnai keičiasi. Bijau pasidaryti ant odos kažką tokio ilgalaikio, kas man greitai nebepatiks. BENT ŽINAU, KAD MAN VIS DAR PATINKA CALL ME BY YOUR NAME, AR JIE IŠLEIDO ANTRĄ DALĮ, NES JUK ŠITIEK MATEI UŽUOMINŲ IŠ PAČIO REŽISIERIAUS?? JEIGU TAIP, AR JI TOKIA PAT GERA, KAIP IR PIRMA DALIS? Turiu pasiskųst, man dabar labai stringa kompiuteris, nervina labai. Net kažkaip atstumia nuo rašymo, nors daug noriu parašyt. Nu, nesvarbu. Žinok, aš tau rašau tokiomis sąlygomis, kad ughhh.. Geriau tau tegul patinka šitas laiškas, šikne tu. Man dabar labai sunku. Nu gerai, nėra SIAUBINGAI sunku, bet galėtų būti ir geriau. Aš jaudinuosi dėl savo pasirinkimų, nors jaučiu, kad galiu pašvaistyti savo gyvenimą iki būtent dabartinio savo amžiaus (25), bet jeigu taip ir neatrasiu savo srities? Savo vietos tarp šitiekos dalykų. Nenoriu blaškytis visą gyvenimą. Noriu ramybės, noriu taikos, noriu daugiau prisilietimų (mhm, kokia aš jauna ir ištroškusi meilės), noriu lietaus, noriu nuvaryt naktį paplaukiot (bet labai pultų visokie ten vabalai), noriu namo kur nors kalnuose, noriu šeimos, noriu labai didelio šuns (arba mažo.. svarbu, kad būtų geras ir ištikimas). Aš tiek daug noriu, lepūnėlė. Labiausiai tai nenoriu mirti viena. Kalbu taip, lyg tu jau būtum ant mirties skardžio, senutė kažkokia, bet aš tiesiog išsakau mane neraminančias mintis (ar jos vis dar neramina?). Kadangi nejaučiu pilnos meilės ir pagarbos sau, bijau, kad mano gyvenimas nebus „pilnas“ be partnerio. Reikia to atsikratyti, o gal jau atsikračiau? Tu suknista karalienė blet, išmok gyventi sau ir su savimi, ir tuo mėgautis, išmok užpildyti save viskuo, ko tau reikia, be kitų pagalbos. Tikiuosi nepamiršai ir neapleidai savo geriausios draugės. Tu žinai, apie kurią kalbu. Jei ne, tai kas nutiko? Kas tokio baisaus turėjo būti, kad sugebėjai pamiršti tokį nuostabų žmogų? Padėkok jai, pasikviesk arbatos arba į kokį kiną (ir sumokėk). Po šitiekos metų ji turbūt labai pasikeitė. O gal išliko tokia pati? Aptark tai pokalbio metu, pasakyk jai apie šį laišką, gal perskaityk, gal abi pasijuoksit iš mano menkučių problemų.. Gal mes abi išlikom tokios pačios? Kad ir kaip ten bebūtų, niekada jos neapleisk, nors galbūt ir norėsi kartais pabūti viena, bet NIEKADA neleisk jai jaustis atstumtai ar pamirštai. Ji nusipelnė viso pasaulio ir dar daugiau. Galbūt tas pasaulis ir atrodo kaip bereikšmis dalykas, bet su ja tau tos prasmės ir nereikia. Net nežinau, ką tau dar bepasakius, norėčiau laišką pabaigti linksma melodija, bet šiuo metu man tokia nostalgija, kad nieko gero net neprisimenu, nors tikrai žinau, kad buvo linksmų akimirkų. Blemba.. Prisimeni, kaip stipriai lijo šią vasarą, o tu gulėjai švariuose pataluose, nusipraususi, jau merkdama akis? Ar prisimeni, kad eidavai į mišką išvesti Bugo ir ieškodavai varlių bei kitų gyvių? Ar prisimeni tas avytes sode? Ir Lėją? Dabar pagalvojau, kad jie jau turbūt nebegyvi, ir man tai būtinai reikėjo pasakyt, ar ne? Aš tiek daug užaugau per šiuos metus (nu dar tik vasara, bet vis tiek). Emociškai daugiausia. Išmokau atleisti, suprasti, paleisti. Išmokau būti gera sau ir kitiems ir dar tik pradedu mokytis mylėti save. Bet viskas su laiku, taip? Prašau, nepamiršk manęs, 17-metės Ievos. Nors ir daug per mane iškentėjai, bet kažkodėl šiuo metu nenoriu būti užmiršta kaip ta 13-metė Ieva. Ji dar nieko nesuprato. Labai tikiuosi, kad tu nesi sau per grubi ir per daug iš savęs nereikalauji, taip pat to nedarai ir kitiems. Skleisk meilę ir gėrį, prašau tavęs. Tai mano pats didžiausias noras gyvenime. Nepyk (nebent tik kai to tikrai reikia ir tai tau padės) ir atleisk, padėk kitiems ir leisk kitiems padėti tau. Aš tave taip myliu. Nesikankink, atsipalaiduok, įkvėpk. Iškvėpk. Išsiverk, jei reikia, ir judėk į priekį. Nestovėk vietoj. Brangink visas draugystes, kurias turi, juk žinai, kaip tau sunku yra išlaikyti draugus, tu juos apleidi. Stenkis, džiaukis, juokis, ašarok, būk savimi, prašau. Viskas bus gerai, jeigu dar taip nėra. Tu mano ateitis ir aš tave šiuo metu kuriu, tad praktiškai viską, ką sakau tau, sakau sau. Dabar. Štai kokia noriu būti - laisva ir geros širdies. Prašau, gal tai ir labai vaikiška, bet niekada to neprarask. Nėra nieko blogiau nei nejautrumas. Myliu, bučiuoju ir didžiuojuosi tavimi, kad ir kur tu esi, kad ir ką beveiki. Su meile, Tavo Ieva P.S. Nedrebėk. :) https://www.youtube.com/watch?v=u8XFFTWwSvY