A letter from Jan 15th, 2022

Labas, spindulėli :) Čia aš, jaunesnė tu. Kažkaip širdutė dreba, ašaros kaupiasi berašant, begalvojant, kad šitiek laiko ištempsiu, kad kada nors pati tai skaitysiu, kad gyvenimas tęsis ir po man dabartinio - tau praeities - momento, nors ir taip akivaizdu, bet kažkaip miglotai ta ateitis atrodo, kaip koks pramanas. Negyvenu blogai, bet vis tiek įsivaizduoju, kad tu tai skaitydama mane guodi. Galbūt tiesiog viliuosi, kad ateitis geresnė, kad tu jautiesi geriau, kad turi energijos mane apkabinti, nuraminti. Na, tu juk viską žinai, supranti ir išgyvenai kartu su manimi, bet vis tiek papasakosiu, ką dabar veikiu, kaip laikausi, ką planuoju, kas ant širdelės tupi ir t.t. Šiuo metu man 21. Dabar yra 2022 m. sausio 15d. šeštadienis :) Ką veikiu? Guliu lovoj, valgau šokoladinius traškučius iš Lidl, žiūriu serialą Manifest - iš pradžių buvo įdomu, bet dabar vis kartojasi ir kartojasi viskas, tai žinai.. Vakar truputį patrippinau ant grybukų, visai neblogai buvo, bet daug ir nevartojau. Kažkaip bijau aš tų grybų, ar bent jau tos specifinės rūšies, nes sukelia didelį nerimą - juk prisimeni tą blogą tripą? Buvo baisu, bet ir akis atvėrė, ar ne? Kiek daug aš sau ir kitiems meluoju ir kaip tai man gadina gyvenimą, bet kažkaip nelabai kas keičiasi. Atsirado tik kažkokia stipresnė nuovoka apie mano jausmus ir mintis ir tai jau yra didelis žingsnis, bet nieko nesiimu. Neturiu jėgų. O gal turiu, bet bijau? Mane kontroliuoja nerimas ir gėda. Kartais nerimą jaučiu savaitėmis be pertraukų, kartais jį pakeičia liūdesys, kartais kažkokia rami euforija.. Net pati nelabai suprantu, negi toks ir turi būti gyvenimas? Toks nepastovus, nejaukus, o gal čia tik mano ADHD? Ar gavai diagnozę? Ar geri vaistus? Ar eini į terapiją? Ar jautiesi geriau? Ar jautiesi labiau užtikrinta gyvenimu? Man baisu. Dėl visko. Dėl draugių, dėl praeities, dėl ateities, dėl savo gabumų, išvaizdos.. bet labiausiai kankina gėda. Man pastoviai gėda. Dėl pačių paprasčiausių dalykų, bet gėda. Noriu ją tiesiog nusipurtyt, kaip kažką neskanaus prarijus, nusiplaut, nusitrint, pakast giliai po žeme. Gėda, kad tiek daug ir taip stipriai jaučiu, galvoju, judu, esu, atrodau, kalbu. Gėda dėl visko. Gal pradėjai su tuo tvarkytis? Gal dabar geriau? Ar gali jaustis pažeidžiama su kitais? Ar gali atsiduoti, kristi po kojomis, subliukšti kito rankose, mintyse, nejausdama gėdos ar baimės? Ar gali kalbėti atvirai? Ar tu pagaliau esi tu? Kaip visada ir norėjai. Labai daug vilčių dedu į tave, nors neturėčiau, juk aš ir esu tu. Na, gerai, nukrypau nuo minties. Šiuo metu susistabdžiau mokslus, šį semestrą planuoju išsilaikyt skolą, o paskui perstot į IT. Dirbu iOS developere, kartais labai nuobodu, kartais visai nieko. Gal turi naują darbą? Gal pakėlė algą? Kas naujo tavo karjeroje, ko dar nežinau? Labai trūksta meno man - norėčiau vaidinti teatre, dainuoti, kažką kurti, daryti su kitais, bet bijau ir neturiu su kuo. Gal tu prasilaužei? Ką dabar veiki? Kaip tėvai, kaip brolis? Gal turi naujų draugų? Gal įsimylėjai? 4 metai atrodo tiek daug, bet tuo pačiu prabėgs kaip akimirka. Kiek turi tatuiruočių? Ar nesigaili savo pirmosios? Dabar kaip tik gyja ant šlaunies. Man kol kas visai nieko, tik dabar tuščiai atrodo kitos kūno vietos. Kaip tavo jausmai? Kaip tavo mintys? Gal vis dar rašai? Ar manai, kad patobulėjai rašyboj? Ar vis dar domiesi augalais? Gal yra kai kurie išlikę nuo dabar? Gal pradėjai domėtis azijiečių kultūra? Gal sužinojai kažką labai įdomaus? Gal keliauji viena? Arba gal pamilai keliones? Kas tu? Gal vėl pradėjai groti? Ar tau dabar skauda? Ar tu laiminga? Ar aš gerai tavimi pasirūpinau? Pasakyk man, kaip tau padėti, kaip su tavimi elgtis, kad jaustumeisi geriau. Kaip atšventei gimtadienį? O gal visai nešventei? Žinau, kad man nelabai patinka švęsti, nes visada susidaro toks lūkestis, kad bus linksma, o tau niekada nebūna taip linksma. Tada pasidaro liūdna, kad neišsipildė tas lūkestis. Nežinau. Ar išsikraustei? Planuoju kraustytis vasarą, užpiso mane šitas kambarys ir kaimynai. Mane dar dabar labai kankina klausimas apie jį. Nežinau, ar tu jį prisimeni (aišku, kad prisimeni, tu juk visus prisimeni). Gal atnaujinai ryšius? Nes aš labai norėčiau, bet kol kas nežinau kaip, nežinau, ar laikas, nežinau, ar tikrai noriu, bet skauda krūtinėj pagalvojus. Kalbu apie burokėlį, jeigu ką. Galbūt pirma tokia.. atviresnė, švelnesnė meilė? Arčiau tokios, kokia meilė ir turi būti. Brandesnė. Man net dėl šito gėda. Ar vis dar turi tą pelėdžiuką? Ar jis vis dar turi ženkliuką? O gal viskas taip ėjo ir praėjo? Nauji žmonės, naujo patirtys.. gal visa tai užgožė širdgėlą? Gal nusipurtei gėdą? Gal pagaliau kalbi kaip poetė? Juk tu kalbi kaip poetė. Jautriomis akimirkomis tikrai kalbi kaip poetė. Taip gražiai, taip jaukiai. Apkloji skausmą savo žodžiais, apkamšai. Labai branginu šitą savo bruožą, tik kad bijau jį parodyti kitiems. O juk pradžioje minėjau, kad negyvenu blogai.. :D Kažkaip susidarė kitoks įspūdis vėl paskaičius, bet tikrai nėra taip blogai, kaip kažkada būdavo. Tikrai. Ar aš čia tik bandau save įtikint? Ar vis dar jautiesi vieniša? Žinau, kad dabar aš geriausiai jaučiuosi viena, patogiausiai, bet galbūt tu pasikeitei? Šiuo metu atrodo, kad mano gyvenime tik ir vyksta vidiniai perversmai, pokyčiai, tai gal.. tu visai kitokia nei aš dabar save ateity įsivaizduoju? Įsivaizduoju tave numetusią svorio, linksmesnę, atviresnę, galbūt su naujais draugais, geresnis darbas?? Pasibaigei mokslus, o gal ir ne? Viskas okey su tuo, žinau, kad mama spaudžia, bet tau sunku. Žinau, kad tau be proto sunku, o ji niekada nesupras. Gal tu dabar skaitai ir juokiesi? Tu niekada iš manęs piktuoju nesijuoktum, tu mane supranti, tu mane žinai kaip nuluptą. Kažkaip jaučiu kažkokią ramybę tau rašydama, nes žinau, kad rašau SAU, bet brandesnei. Kitokiai. Tu mane supranti. Jaučiuosi saugi tavo mintyse. Pasakysiu taip - įsivaizduoju tave kaip geresnę savo versiją. Nežinau, ką dar bepasakyti. Ar palaikai ryšį su Bernadeta? Kaip Kamilė? Kaip Laura? Tik paskutiniu metu iš tikrųjų pradedu vertinti savo drauges. Anksčiau jos tiesiog būdavo, jos tiesiog ten yra, kad kažkada galėčiau susitikti, kad nesijausčiau visai viena, bet dabar jos yra dėl manęs ir aš esu dėl jų. Ar vis dar jautiesi taip, kad gyveni dėl pasaulio? Gal pradėjai gyventi dėl savęs? Ar gali šikt, kai esi ne viena? :D lmao. Aš tave taip myliu. Man baisu pagalvoti, kad dėl kažkokios priežasties tu nesulaukei šito laiško. Tu žinai, kad stipriai aš norėdavau nebebūti. Aš tai irgi žinau. Jeigu mes kartu pro tai praėjom, o galbūt vis dar einam, aš noriu, kad tu tai matytum kaip nežmoniškos stiprybės ženklą. Noriu, kad skaitydama šį laišką pasijustum suprasta ir paguosta, kaip ir mane guodžia šis rašymas. Galbūt matau tave kaip vienintelę savo viltį. Galbūt tu matai mane lygiai taip pat.. Galbūt mes ir gyvenam tik viena dėl kitos. Bet tu juk žinai, kad dabartinė aš nebeegzistuoju tavo laike. Tavo viltis esi tu. Tavo gyvenimas esi tu. Būk dėl savęs. Būk su savimi ir skleisk meilę. Skleisk išmintį. Būk gaivališka. Tiesiog būk. Pabūk dar truputį. Ir pasiklausyk Jacob Collier - In the Real Early Morning, jeigu jau ilgai nesiklausei. Man ši daina labai patinka. Žinau, kad patiks ir tau. Labai tave myliu, labai tavęs laukiu. Lyg nėščia būčiau, bet tu iš esmės ir esi mano vaikas. Mano kūrinys. Mano darbas. Tad laukiu ir tikiuosi, kad man pavyks. Laukiu ir tikiuosi, kad tau pavyks. Iki greito! Spindulėlis